Ar žinai, kaip atrodo momentas, kai tavo pačios praeities šešėliai sutampa su kitų žmonių skausmu? Nomeda Marčėnaitė, žinoma menininkė ir keramikė, dalijasi neseniai patirta akimirka, kuri privertė ją panirti į giliai paslėptus jausmus. Susitikimas su motinomis, išgyvenusiomis vaikų ligas ar netektis, tapo ne tik terapija joms, bet ir pačiai Nomedai. Sužinok, kokie jautrūs prisiminimai išnyko iš praeities ir kaip vieni žodžiai gali palikti neiš dzydomą žaizdą visam gyvenimui.
Tyli jėga tarp skausmo ir vilties
Neseniai Nomeda Marčėnaitė dalyvavo Alytaus rajone vykusiame moterų susitikime, organizuotame paramos fondo „Tuk tuk širdele“. Ši popietė buvo skirta mamoms, kurių pasaulius sukrėtė vaiko liga ar netektis. Fondo įkūrėja Alina Šiaulevičiūtė pabrėžė, kad tokie susitikimai tampa ne tik vietomis, kur gimsta pokalbiai, bet ir gydančiais tylos momentais, skirti emociškai kraujuojančioms širdims.
Dailės terapija, kuri virto išklausymu
Nors Nomeda buvo pakviesta vesti dailės terapijos užsiėmimą, laiko stokos paraginta ji pasirinko kitokį vaidmenį – stebėtojos. Sėdėdama atokiau, ji girdėjo moterų istorijas ir suprato, kad jų gijimo procesui trukdyti negali. Tai buvo akimirka, kai jos pačios patirtys, nors ir skirtingos, susiliejo bendram supratimui.
„Jų patirtys skirtingos, bet jos viena kitą jaučia daug labiau. Tai – ausys, kurios niekada nepavargs klausytis tokių istorijų“, – pastebi Nomeda, pabrėždama bendrumo jausmo svarbą.
Gyvenimas po netekties: kilnios urnos ir neišsakyti skausmai
Nomeda pasidalijo savo unikalia perspek tyva į netektį, kurią patyrė kurdama urnų parodą Kėdainiuose. Ji siekė, kad urnos simbolizuotų ne tik mirtį, bet ir gyvenimą, todėl jos buvo šviesios, ne tamsios ar liūdnos.
Viena jautriausių patirčių Nomeda prisimena bendravimą su mama, palaidojusia naujagimį. Supratusi, kad moteris vis dar grįžta į mirusio sūnaus pasaulį, kai kalbama apie likusias gyvas dukras, Nomeda pajuto giliai įsišaknijusios traumos mastą.
Ši patirtis parodė, kad kartais svarbiausia ne kaip miršta žmogus, o kaip jis gyveno, ir kaip mes galime padėti tiems, kurie lieka.
Praeities šešėliai ir neišgydytos traumos
Nomeda H. atskleidė ir asmeninę, giliai ją paveikusią istoriją. Ji, būdama trečia karta nuo tragedijos, vis tiek jautė jos pasekmes. Slaugydama savo mamą septynerius metus, ji sulaukė ne tik meilės, bet ir atviro skausmo prisipažinimo.
Jos močiutės vyras buvo nužudytas, o mama prarado tėvą ir seserį vos per kelerius metus. Nemedos mamos tragedija, pasak jos, buvo ta, kad ji emociškai liko su mirusiaisiais, neturėdama jokios psichologinės ar emocinės pagalbos.
Vienas labiausiai Nomedą sukrėtusių momentų – jos mamos močiutės žodžiai, ištarti gyvenant neišgydyto netekties skausme: „Kaip gaila, kad mirei ne tu, o sesuo Leonarda.“
„Tie žodžiai mano mamą paveikė visam gyvenimui. Supratau, kad tai buvo neišgyventa ir neišgydyta trauma, kuri užblokavo jų tarpusavio santykius,“ – atvirai pasakoja Nomeda.
Ji pabrėžia, kad nors močiutė kalbėjo iš sielvarto ir skausmo, svarbu suprasti, jog gyvųjų reikia žiūrėti į tuos, kurie yra šalia – vaikus, sutuoktinius. Jei skausmas per sunkus, būtina kreiptis pagalbos į psichoterapeutus ar rasti saugią erdvę, kurioje žmogus bus išgirstas, o „suakmenėjusi širdis“ bus atrakinta.
Bendruomenės parama: „Tuk tuk širdele“ – šviesos šaltinis
Paramos fondas „Tuk tuk širdele“ ne tik suteikia profesionalią pagalbą mamoms, bet ir kuria saugią bendruomenę, kurioje jos gali jausti palaikymą.
- Fondo veikla apima psichologinę pagalbą, terapinius susitikimus, dailės ir meditacijos užsiėmimus.
- Kūrybiniai procesai padeda mamoms išreikšti save ir rasti prasmę.
- Svarbiausia – sukuriama aplinka, kurioje skausmas niekada nebūna per didelis, o mamos nebijo būti savimi.
Birutė Sedziakienė, ilgametė fondo rėmėja, dalijasi savo patirtimi, pavertusią ją atrama kitoms mamoms. Jos knyga „Tu esi mano dovana“ tapo taškų, nuo kurio prasideda naujas kelias daugeliui.
Nuo virtuvėlės prie bendrystės jėgos
Fondo vadovė Alina Šiaulevičiūtė ir Rūta Ambrazevičienė džiaugiasi Birutės prisijungimu. Jų pažintis prasidėjo ligoninės virtuvėlėje, kur tarp baimių ir laukimo gimsta tikros draugystės.
Nors anksčiau Birutė negalėjo visiškai pasinerti į fondo veiklą dėl asmeninės kovos, dabar ji jaučiasi pasiruošusi visomis jėgomis prisidėti prie bendruomenės.
Alina pabrėžia, kad fondas atviras kiekvienai mamai, išgyvenusiai netektį, kovojančiai už sergančius vaikus ar tiesiog pavargusiai, bet nepasiduodančiai.
Ypatinga padėka skirta Laurai Pačėsienei, kuri neatlygintinai atvėrė savo „Rustic House“ sodybos duris, pasirūpindama visomis detalėmis ir sukurdama nepamirštamą patirtį susirinkusioms moterims. Jos dosnumas ir gerumas tapo tikru žmogiškumo pavyzdžiu.
Kaip manote, ar visuomenė pakankamai atvira ir supratinga, kalbant apie neišgydytas traumas ir psichologinę pagalbą po netekties?
